Tai aš padariau █████ (Nea: be „su DI“)

Kai vėl parodau kurį nors savo DI kūrinėlį – tokį, kuriuo ypač didžiuojuosi arba kurį noriu paskelbti – draugams, kolegoms ar pažįstamiems, nutinka keistas dalykas. Girdžiu save sakant maždaug štai ką:

„Tai padariau su DI.“

Kažkaip atsiprašinėjančiai. Iš anksto, išmušdamas pagrindą iš po kojų bet kokiai galimai kritikai, aš teisinu savo pasiekimą. Taip pat, o gal kaip tik tada, kai darbo buvo daug ir įdėjau ypač daug energijos. Lyg viskas taip gerai išėjo tik dėl DI, o mano indėlis būtų menkutis ar nesvarbus.

O jei to sakinio nepasakau pats, jis beveik visada atskrenda iš kito žmogaus ir iš kitos pusės. Maždaug: iš principo juk ir pats galėtum lygiai taip pat, tik neturėjai noro ar nešvaistei laiko tam menkam DI plepėjimui. Tas menkas promptų šaudymas pirmyn atgal – joks nuopelnas, kurį reikėtų pagerbti.

Taip ir stoviu – DI-nurašytas. Ir kažkokia dalis manęs, tiesą sakant, jiems pritaria. Tas jausmas, kad iš tikrųjų nepadariau to pats. DI dramblys stovi kambario viduryje. Tai nudažykim jį rožine spalva ir supjaustykim griežinėliais.

Asmeniškai ir šalia pagrindinio darbo kuriu išimtinai su DI. Nuo pradžios iki galo, visą Anthropic rinkinį aukštyn žemyn, papuoštą Google Gemini ar NotebookLM, o šen bei ten dar balso generatorius ir vaizdo įrašų specialisto įrankis ar koks nors pažangiausias (frontier) arba pigus specializuotas instrumentas.

Taip sukūriau konteinerinę svetainę, kurią sudaro 8 nemokami įrankiai, promptų karkasas, internetinis Erklärbär ir nereguliariai išeinantis naujienlaiškis 6 kalbomis. Visai neseniai pradėjau siausti ir Instagrame (de/en), ir YouTube (de/en) – iš malonumo krapštytis su vaizdo įrašais ir norėdamas paremti savo du perkamiausius hitus Pretty Prepped Prompts (PPP) ir Ego-Check. Visa tai – su visišku atsidavimu ir kukliu pasisekimu. Kelią praskynusių nesėkmingų bandymų, vamzdyje sprogusių šūvių ir visų pusiau įgyvendintų projektų čia nevardysiu, bet tai dar 20 projektų – priklausomai nuo to, kaip skaičiuosi.

Viskas – mano DI kelionės dalis.

Šiuo savo pseudoproduktyvumo sąrašu nenoriu daryti įspūdžio – gerai, ne tik įspūdžio – o akivaizdžiai parodyti, kad viso to šalia pagrindinio darbo ir vienas per 6 mėnesius niekada nebūčiau nuveikęs be masyvaus DI panaudojimo. Iki DI eros tai nebūtų buvę įmanoma nė iš tolo. Net pagalvoti negalėčiau, kad šitaip įsivaizduočiau – taip absurdiška tai būtų buvę. O dabar tai įvyko, ir veikia, ir skaluojasi, ir džiugina, ir kažkaip jaučiasi teisinga. Bet dėl to tai nėra ir nebus pasivaikščiojimas parke, ir lengva tai irgi nėra. Tai kainuoja laiko ir jėgų. Tik kai smagu, jos nurašomos ne į naštos sąskaitą, o į flow kvotą.

Taigi, jei programą sukūriau per tris intensyvaus vibe kodavimo savaitgalius – taip, aš vis dar koduoju DI senąja mokykla, tik vibe, o ne 100 % agentiškai-autonomiškai, ir vis dar turiu pats dalyvauti ir iš naujo suderinti sugedusį ciklą, ir automatiniai testai padengia tik 97 %, ir tą konteksto poslinkį būtinai noriu išrauti, ir dabar, kai matau rezultatą, man kyla dar viena idėja, o įgyvendinimas man nepatinka, tad perprojektuoju ir didelę dalį perdarau iš naujo ir geriau – taigi, jei laisvalaikį praleidau kurdamas programą ar kildamas ją į naują versiją, tai padariau aš. Ne Claude Code ir ne Gemini. Aš. Taškas. Jokios žvaigždutės-asterisko. Jokios išnašos. Jokio atsiprašinėjančio, besiteisinančio žvilgsnio. Aš – visiškai vienas.

Ir tai ne pasipūtėliška arogancija, o paprasčiausias faktas: DI tapo standartu, ir DI yra įrankis, kurį naudoju. Nebūtinai virtuoziškai ar unikaliai, bet ir ne bejausmiškai nukopijuotas promptas. O jei tai nieko ypatinga, tai nėra ir jokios priežasties to pabrėžti.

Kai einu į kepyklą bandelių, kepėjas juk irgi nesako:

„Štai jūsų bandelės, jas iškepiau su krosnimi ir tešlos minkymo mašina. Kepti išmokau, ir moku perskaityti receptą bei jo laikytis. Mokinys man padėjo. Ir laimei, miltų man nereikia pasidaryti pačiam.“

Gal jis net galėtų pats susimalti grūdus ir tešlą išminkyti rankomis. Bet pakeisti krosnį jau būtų priešgaisrinės saugos reikalas. O svarbiausia – bandelių jis iškeptų mažiau.

O mano paties ne-DI dalis – idėja, visa biurokratija aplink, testavimas, priėmimas ir šlifavimas, meilė detalėms, įrankių bazės kūrimas, kad ir rytoj galėčiau iškepti bandelę … ee … vaizdo įrašų ir programų – jos nevalia nuvertinti. Ir nors DI man padeda net su mano paties dalimi: savaime ji to nedaro. Arba dar nedaro. Arba dar nedaro taip gerai. Arba dar nedaro taip, kad aš apie tai žinočiau ar galėčiau tuo pasinaudoti. Bet net jei DI šiame užmojyje atlieka 95 % kruopštaus juodo darbo, lemiami 5 % lieka man – tie, kuriuos galiu padaryti tik aš ir kuriuos padariau tik aš.

Todėl su DI neturi jokios pridėtinės vertės … jokios naudingos papildomos informacijos. Tai tik įrėmina tavo paties darbą. Apibrėžia įrankių rinkinį ir sceną.

Savo DI reikalus įrėminau jau seniai – ir vis įrėminu iš naujo. Tiesiogine žodžio prasme sukūriau ir išgryninau karkasą (framework). Įkūriau mažą DI manufaktūrą su industriniais bruožais. Pačios pastangos, savaime suprantama, nesiskaito. Svarbus rezultatas. Ir kad visada galima dar geriau ir greičiau – dėl to irgi niekas nesiginčija. Esminis taškas priklauso iškart po „Tai aš padariau“. Taškas. Jokios DI etiketės nereikia.

Tokį savęs suvokimą pats turiu dar neilgai, ir pas kitus jį matau gana retai. O kai pažvelgiu į visus tuos skirtingus „Tai padariau su DI“ atsiprašinėjimus ir „Tu gi tai padarei su DI“ nuvertinimus bei kitus DI prisisunkusius, beveik naujakalbės posakius ir konstrukcijas, matau juose daug paviršutiniško gilumo, o kartais ir nerimą keliančių dalykų. Norite kelių pavyzdžių?

Pastangų menkintojas — „Su DI tai man kainavo 3½ minutės. Dar 2 minutės – ir galėsiu automatizuoti.“
Kaltas. Ir aš taip darau. Tai tiesiog per daug viliojama, bet ir gana bjauru. Tai, ką mėnesių mėnesius mokeisi ir kūrei ir jau dešimtis kartų taikei, tau, aišku, sekasi lengviau. Bet pateikti tai taip, lyg kiekvienas turėtų lygiai taip pat lengvai ir per trumpiausią laiką tai perimti, yra nesąžininga. Ir čia jau girdisi pagyrūniškumas, bet ir truputis žinojimo prakeiksmo – tai yra kognityvinio iškraipymo, kuris nebeleidžia taip paprastai įsivaizduoti pasaulio tokio, koks jis buvo, kai pats dar buvai pradedantysis. Kai pats 3–9 valandas grūmeisi su DI, kol pagaliau išspaudei pusžalį ir tikrai neatkartojamą rezultatą. Prisiekiu mažuoju pirštuku: mažinsiu. Arba tai, kaip žvejo ir jo štaaaaaaaai tokios žuvies atveju, taps priimtinos DI kultūros dalimi. DI medžiotojų pasakos – arba, jūreiviams tarp mūsų, DI jūreivių pasakos.

Netikra kuklybė — „Be DI nebūčiau sugebėjęs“
Savęs nuvertinimas čia ne vietoje. Skamba nuolankiai, bet be reikalo tave patį sumenkina ir atiduoda tavo paties darbo autorystę. Lyg sakytum: „Akivaizdu, kad pats nebūčiau sugebėjęs to taip gerai padaryti. Atsiprašau, kad naudojausi legaliomis priemonėmis ir teisingai panaudojau man prieinamą įrankių rinkinį, kad pasiekčiau optimalų rezultatą.“ Tai greičiausiai indukuota iš išorės, numanomai ar atvirai, per socialines sankcijas. Nes tikros priežasties tokiai laikysenai nėra. Arba neturėtų būti.

Nuvertinimas iš išorės — „Tu gi tai padarei su DI“
Nepripažinti kito pasiekimo, nes jis sukurtas pasitelkus DI. Tai jau gana iškrypę. Juk tai reiškia, kad rezultatu iš esmės esi patenkintas. Tikriausiai net labai patenkintas. Bet jo nevertini, nes kitas sau palengvino – arba nes pats to nemoki. Bet argi ne tai visada buvo tikslas? Atlikti užduotis geriau ir greičiau dėl rutinos ir patirties? O vos tik tai nuvarėme iki kraštutinumo, staiga tai nebeturi jokios vertės.

Atsakomybės perdavimas — „DI tai patikrino“
Tikrinti – gerai. Ir tikrinti pasitelkus DI – jei daroma teisingai – palengvina darbą, yra greičiau, geriau ir todėl veda į tikslą. O tono ar laikysenos už teiginio raštu ne visada pavyksta gerai perteikti. Bet kartais tikroji jo šerdis – nesąžiningas atsakomybės nusimetimas už klaidas, kurios prasprūdo ar galėjo prasprūsti pro DI patikros sietą. Jei taip pats sau ir visai nesivaržydamas išsisuki iš atsakomybės kaip ungurys, tai kelia nerimą ir turėtų būti demaskuota, o ne tyliai priimta. Tai neturi sunykti iki tuščio formalumo. Jei esi atsakingas už turinį, patikra – nesvarbu kokia – būtų prasminga tavo paties interesais. DI ar ne DI.

Vėliau-pasiteisinimas — „DI vėliau galės pataisyti / sutvarkyti“
Tiesa. Galės, arba tiksliau: galima su ja. O jei tai iš tikrųjų padaroma, tai juk tvarus kokybės pagerėjimas. Bet tai mielai ir pamirštama arba naudojama kaip pasiteisinimas nebesilaikyti būtino kruopštumo. Kam dar struktūruoti duomenis, jei DI ir su nestruktūruotomis šiukšlėmis susitvarko visai neblogai? DI kaip nors prasiknis, tad nereikia vargti kuriant ir palaikant struktūrą. Bet tai bumerangas. O visiems, kurie duomenų švaroje savaime nemato vertės: su struktūra ir DI dirba geriau ir greičiau, mažiau haliucinuoja ir sunaudoja mažiau tokenų.

Veiksnumo atėmimas — „DI moka, man mokėti nereikia“
Subtiliai pavojinga, o ilgainiui – pavojingiausia. Veiksnumo atėmimas su perspėjimu ir neskausmingas tik pradžioje. Problema ne ta, kad užduotį atiduodi skaičiavimo baudžiauninkui, kuris ją atlieka geriau už tave. Tai visai OK, ir su skaičiuotuvu, navigacija ir telefonų knygute juk taip ir padarėme, be jokios tikrai ilgalaikės žalos. Net jei apskritai suprastėjome skaičiuodami mintinai, skaitydami žemėlapius ir orientuodamiesi bei mintinai mokydamiesi ilgus numerius. Didysis skirtumas su DI tas, kad prarandame ne tik tą vieną gebėjimą, bet ir gebėjimą spręsti, įvertinti rezultatą ir sistemą. Taip yra todėl, kad DI pakeičia ne vieną izoliuotą salos gebėjimą, kaip sudėtis, maršruto parinkimas ar įsiminimas, o sudėtingas sistemas, kuriose norima suprasti ir sąsajas. Kad tie 95 % darbo, kuriuos perima DI, būtų teisingi 95 %, mes turime bent jau DI dalį mokėti, suprasti ir perprasti tiek, kad galėtume ją iš tikrųjų įvertinti.

---

Be DI, žinoma, vis dar galima. Ypač pabrėžtinai tai būna dviem variantais: iš užsispyrimo arba iš netikro pasididžiavimo. Pirmiausia – variantas visiškai be pasididžiavimo.

Be-DI rezignacija — „Tai padariau be DI“
Padaryta visai be DI. Sąmoningai, ir tai taip akivaizdu, kad iš esmės nereikėtų nė pabrėžti. Išverstoji reikšmė: „Net nesivarginau nusikrenkšti prompto, kad tai bent kiek atitiktų rodytino rezultato normatyvą.“

Šuolis nuo

• nedrįsti naudoti DI per
• nepasitikėti naudojama DI iki
• naudoti DI iš tingumo ir galiausiai
• nenaudoti DI iš tingumo

įvyko vis dėlto stebėtinai greitai.

Tam tikra prasme tai sąžininga, bet ir labai rezignuota. Konservuotų raviolių nebepasišildai net pavalgyti – skardinę padedi šaltą ir pusiau atidarytą. Nors ten pat yra visa virtuvė su mikrobangų krosnele ir virykle, pilnas šaldytuvas ir sandėliukas. Vis tiek viską palieki nuošalyje ir susitelki į tai, kad juk ir taip pasisotinsi, skanu būti nebūtina, o lėkštę paskui dar reikėtų išplauti. Suprantama, pateisinama, bet liūdna. Meta lygmeniu pripažįsti: akivaizdžiai nepavyko sau taip sumažinti DI naudojimo slenksčio, kad jis atsipirktų ir nebūtų našta – arba manai, kad net tokios menkos papildomos pastangos neverta, nes tai vis tiek tik konservuoti ravioliai ir jais liks. Ir, matyt, turi likti.

Kaip sakiau: be DI galima ir iškelta galva bei su pasididžiavimu.

Rankų darbo manifestas — „Išspręsta rankomis“
Mano mėgstamiausias DI ir žmogaus fenomenas – antrasis variantas, kai tai ateina visu rimtumu kaip memorialas ir raginimas girti siekiamą netobulumą, nes tai juk dar tikras – kompiuterio padedamas, atkreipkite dėmesį – rankų darbas. Tai lygiai ta pati tariama vertė kaip močiutės dygaus megztinio, kuris numegztas su meile ir vargu, bet bjaurumu neturi sau lygių. Arba naminio tiramisu, kuris nuosekliai pakeitus visus ingredientus mutuoja į liesos varškės, vaisių, agavų sirupo ir chia sluoksniuotą tortą. Gražiai nekreminis ir nesaldus – o valgant burnoje jo vis gražiai daugėja. Taip, iš mandagumo ir jei ten tikrai įdėta meilės, ar žmogus nuoširdžiai gero linki, ar geriau nemoka ar nežino, giri pripažindamas. Ne visai rezultatą, o pastangas ir gerus ketinimus už jo. Bet kai Excel lentelė atrodo kaip rankų darbas ir formaliai teisinga, tačiau vis dėlto turi šiek tiek „viskas į vieną puodą“ charakterio, ir net jos kūrėjas žinotų, kaip ją paversti brangenybe, – šiais laikais man nebeužtenka jėgų tai pagirti.

Mano išvada iš viso to su DI ir sąmoningai be DI: stiliaus, kuriame DI minima kaip bendraautorė ir bendra kūrėja, išvis nepalaikyti. O jei jau, tai iškart kaip su guglinimu – atskiru veiksmažodžiu. Tada jį galima vartoti be fanfarų, nesukeliant nei nuostabos, nei pripažinimo, nei atmetimo: dijinti. Ar tai taisyklingas, ar netaisyklingas veiksmažodis? Aš dijinu prezentaciją. O gal prezentaciją padijinu? Tuoj pat pasidijinsiu, kaip čia gramatiškai teisinga. O kai tik visi taip ims sakyti, tai vėl ir išnyks. Kas šiandien dar guglina? Vėl tiesiog ieškai ar tyrinėji, arba trumpą laiką tiesiog dijini.

Žodžių žaismas – tik juokelis paraštėje. Rimtai turima omenyje ta dalis, kurią kaip žmonės turėtume pasilikti. Ar tai 5 %, ar 17,93 % – irgi nesvarbu. DI nuima nuo mūsų darbo, ir net daug jo. Bet žmogaus ir DI kombinacija apskritai nuveikia ir daugiau. DI jau seniai daro daugiau nei kruopštų juodą darbą – bet vis dėlto ne lemiamą dalį, kuri visumai tik ir suteikia kryptį bei prasmę. Turime pasirūpinti, kad tai būtų ir liktų teisingi 95 %. Man bent jau padeda gilinimasis į tikrąją reikšmę už DI frazių fasado.

Mano pirmas žingsnis: su visu įkarščiu ir garsiai nutylėsiu savo artimiesiems DI faktą savo darbe. O retorinius netikrus DI klausimus, užduodamus ne iš tikro susidomėjimo kaip, o slepiančius panieką, demaskuosiu kaip tokius.

„Tai aš padariau.“

„Tu? Greičiau jau Claude, ar ne?“ (lengvas šypsnys, lyg būtų pagavę mane sukčiaujantį)

„Aš.“

O kaip gi dabar su ta oficialia DI etikete? Nuo 2026 m. rugpjūčio juk galioja įstatyminė AI Act ženklinimo prievolė tam tikram DI turiniui.

Gero priešingybė – gerai sumanyta.

Bent jau visur ten, kur ant turinio privaloma klijuoti matomas ir vienareikšmes nuorodas – su didžiuliu pažadu apsaugoti mus nuo deepfake’ų ir sukurti pasitikėjimą skaitmenizacija. Kad pokalbių robotas dialoge iškart ir proaktyviai turi prisipažinti, jog susideda iš daugybės nulių ir vienetų, yra 100 procentų teisėta ir iš tiesų sukuria skaidrumą. O kad DI turinys po gaubtu gauna nematomus metaduomenis, kad paieškos sistemos galėtų geriau jį įvertinti, o kitas DI mokymas, troškindamasis savo sultyse, nekopijuotų savęs vis iš naujo, – techniškai visiškai prasminga.

Bet matomas antspaudėlis ant paveikslėlių, vaizdo įrašų ar tekstų, kuris turėtų veikti kaip ginklas prieš melą ir apgaulę? Bedantis ir pro šalį. O pasitikėjimo jis tikrai nesukuria. Man jis neišvengiamai sukelia vaizdą su daugybe ekologiškumo ženklelių ant prekybcentrio agurko. Kuris ten buvo tas gerasis?

Juk ir pats nenoriu būti mulkinamas deepfake’ais. Nenoriu, žiūrėdamas žinias, nuolat abejoti, ar prezidentas tai tikrai pasakė, ar jam tai tik apgaulingai tikroviškai buvo pakišta. Nors dėl kai kurių prezidentų juk iki paskutinio karštai tikiesi, kad tai tik prastas DI pokštas. Bet privalomas DI antspaudas nesprendžia galimo klaidinimo su DI problemos. Ir stebuklingo recepto stalčiuje irgi neturiu.

Tačiau čia darome milžinišką kategorijų klaidą. Painiojame įrankį su tiesos turiniu. Vien todėl, kad kažkas buvo kartą giliai pertrauktas per LLM ar vaizdų generatorių, tai dar nereiškia, kad automatiškai yra klaidingesnis ar prastesnis. Jei DI turinį turėsime visuotinai aplipdyti įspėjimais kaip cigarečių pakelius, nes juk viduje gali slypėti galimi feikai, gausime lygiai priešingybę pasitikėjimui: stigmatizuosime patį įrankį. O tas, kuris sąžiningai paženklins savo teisingą, kruopščiai ištirtą, turinio požiūriu tikslų, bet DI sugeneruotą turinį, staiga už tai susilauks skepticizmo. Galbūt pelnytai, bet valstybės sustiprinto ir dėl klaidingų motyvų.

O dar yra ta smulkmena su įgyvendinimu. Kas gi paklusniai priklijuos etiketę? Gerieji. Tie, kurie ir taip laikosi įstatymų. Sukčiai ir troliai uoliai ją praleis. O kai – ar jei – visi pripras, kad dirbtinis turinys juk turėtų būti paženklintas, blogiesiems su jų nepaženklintais feikais bus dar lengviau. Sukurtas apgaulingas saugumo jausmas ir nubausti sąžiningieji. Bravo.

1896-aisiais pirmasis nufilmuotas traukinys ekrane lekia tiesiai į publiką, o žmonės esą rėkdami išbėgo iš salės. Akių dūmimas projektoriaus spinduliu. Ironiška, kad net šis panikos anekdotas istoriškai greičiausiai yra beribis tuometinės spaudos perdėjimas. Ankstyvas analoginis dvigubas feikas.

Triukai gerėjo, o mes gerėjome atpažindami triukus, ir viskas vėl iš pradžių. Kai šiandien žiūriu senus specialiuosius efektus, kuriais kadaise taip žavėjausi, iš tiesų klausiu savęs, kaip guminiu kostiumu apsirengusį vyrą kada nors galėjau palaikyti Godzila. Arba kodėl tada nemačiau, kad lazerių spinduliai tiesiog išbraižyti ant juostos. Bet ir čia svarbų vaidmenį vaidina rėmas. Vaidybinio filmo rėme žinome, kad mus mulkina, ir juk patys to norime – juk ten mums meluoja kūno ir kraujo aktoriai. Su žiniomis ar laukinėje gamtoje tampa keblumų.

Tik kodėl apsimetame, kad realybei iškreipti reikia DI? Fotomontažų buvo visada, gerų ir prastų. Nufotošopinta mums sklandžiai slydo nuo lūpų, bet įstatyminiam įspėjamajam baneriui tada vis tiek neužteko. Šiandien paveikslėlis tiesiog retušuotas su DI pagalba arba iškart visas sugeneruotas. Bet ar sąmoningai klaidinantis kameros kampas, iškirptas kontekstas ar klaidinga vietos nuoroda nėra bent jau tiek pat manipuliatyvūs?

Yra garsus pavyzdys iš senos Guardian reklamos: vyras tariamai agresyviai puola link praeivio. Atrodo kaip užpuolimas. Tik iš kito kameros kampo matyti, kad paskutinę akimirką jis patraukia jį į šalį nuo krintančių nuolaužų. Nė vienas pikselis ten nebuvo DI. Ir joks įstatymas tokiam dalykui nereikalauja etiketės „Dėmesio, kadro ribos gali tikslingai manipuliatyviai vaizduoti realybę“.

Tiesos troškimas visiškai suprantamas. Bet techninė kilmės etiketė nėra tiesos antspaudas. Kaip ir visada, viskas remiasi pasitikėjimu turinio – o ne techniniu – šaltiniu. O pasitikėjimą reikia užsitarnauti, jo negalima nustatyti ar užklijuoti. Tagesschau aš tiesiog pasitikiu labiau nei anonimine paskyra internete. Ir man, abejonės atveju, nesvarbu, ar tai padaryta su DI, ar kaip nors kitaip paruošta, kad būtų suvartojama.

Įstatyminės etiketės melui ir apgaulei nebus, kad ir kaip stipriai to norėtume. Bet tada, prašau, ir neapsimeskime, kad tiesai DI lipduku padaroma paslauga. Ir tuo pačiu atodūsiu veidmainiškai neprisišaukime DI kompetencijos ir pasitikėjimo skaitmeniniu chaosu.