Įsivaizduok, kad atėjo DI, o niekas nemoka rašyti užklausų

DI katapultuoja nesuvokiamus mano vaikystės mokslinės fantastikos artefaktus į apčiuopiamą tikrovę: babelžuvies tipo ausinukai, autonominiai robotai ir visažiniai kalbantys kompiuterių orakulai jau kasdienis standartas. Ir vis tiek masinis DI perėmimas šlubuoja iš paskos.

Aišku, apie DI girdėjo kiekvienas, o ir išvengti jos vis tiek niekas negali. Bet net kai šie galingi DI įrankiai patiekiami nemokamai ir ant sidabrinės lėkštės, net su reklama ir paskatinimu, naudojimas vis dėlto gana nuviliančiai menkas, palyginti su potencialu.

Vis dar yra per didelė bendrapiliečių ir kolegų dalis, kuri su DI nieko nedaro arba nežino, ką su ja pradėti.

Priežasčių daugybė:

• duomenų apsaugos nuogąstavimai
• ribota prieiga
• neaiškus teisinis autorystės ir atsakomybės reguliavimas
• neįžvelgiama nauda
• per didelės pradinės pastangos
• kontakto baimė
• prastos pirmosios patirtys
• klaidingi lūkesčiai
• per daug klaidų
• bendras skepticizmas
• struktūrinis atmetimas
• …

Visos šios priežastys yra pagrįstos ta prasme, kad suprantamos, bet kartu paneigiamos arba bent ginčytinos. Tačiau visų pirma jos neturėtų lemti, kad žmogus liautųsi arba apskritai net nepradėtų rimtai gilintis į DI. O kad tai verta, žinau ir aš, ir kiekvienas, kuris truputį intensyviau pasidomėjo DI. Nesvarbu, ar iš esmės skeptiškas, ar teigiamas, tiesioginį kontaktą su DI kiekvienas turėtų patirti tikrą ir neiškreiptą, o ne tik netiesiogiai vartoti.

O paprasčiausias įėjimas į bendravimą su DI yra užklausa … Tai yra žodžiai, kuriuos pasirenki, kad pokalbiautum su DI.

Juk DI moka kalbėti ir suprasti kaip žmogus, ar ne?!

Iš principo taip, bet vis dėlto ne visai, ir pirmasis didysis DI pažadas greitai išsklaidomas. DI supranta veikiau kaip ateivis, kuris nepriekaištingai išmoko mūsų kalbą, bet neturi mūsų suvokimo ir negyvena mūsų socialinėje struktūroje. Nežemietis, kuris nežino, ką iš tikrųjų reiškia svarbu ir juokinga, ir nemoka skaityti tarp eilučių. Ir kuris dar atkeliauja su ne taip jau mažai genetinių defektų, verčiančių jį haliucinuoti, meluoti ir pamiršti. Nors DI yra IT produktas, ji elgiasi visiškai kitaip ir turi būti traktuojama visiškai kitaip nei seniai pažįstamos anketos ir įrankiai. Jie irgi turi savo trūkumų ir kriptiškų klaidos pranešimų, bet prie jų mes jau pripratę.

Ir tai tikrai paradoksalu. Tikrasis vartotojų patogumo šventasis gralis – būtent tikra sąveika natūralia kalba – iš tiesų veikia, tik kitaip nei tikėtasi ir įprasta. Nes DI daro klaidas be aiškių klaidos pranešimų. Nes jai reikia konteksto, kad gerai veiktų, bet jo nereikalauja.

Nes tikras supratimas juk yra daugiau nei vien teisingai į eilę surikiuotų žodžių apsikeitimas.

Antraip kodėl gi į „Optimizuok laišką mano viršininkui“ išeina kažkoks gana atsitiktinis, nuglaistytas, beasmenis ar perdėtai mandagus daiktas. Kuris nėra faktiškai klaidingas, ir vis tiek atrodo klaidingas.

Visi patyrę užklausų rašytojai ir DI profesionalai sušunka. Taip, žinoma, tau reikia apibrėžti rolę. Juk tai negali pavykti be tikslaus konteksto apibrėžimo.

Ir jie teisūs. Bet ne visi iškart jaučiasi paskatinti įkvėpti tų nesuskaičiuojamų pagalbinių priemonių, paaiškinimų, užklausų šablonų ir meistriškų užklausų, instrukcijų, nuorodų, patarimų ir gudrybių, vaizdo įrašų, mokymų, kad pagaliau iš tos dėžės gautų protingus rezultatus. Veikiau atvirkščiai.

Ir ne kiekvienas nori ar gali šiame neperregimame informacijos tankmyne ieškoti ir rasti sau tinkamo įėjimo.

Ypač ne tie, kurie jau jaučiasi atsilikę ir nuleidžia rankas arba tiesiog neturi laiko ar noro mokytis tos keistos naujos užklausų pseudoprogramavimo kalbos.

Žmonės, kurie nenori mąstyti kaip mašina, kad galėtų naudotis mašina.

Ir būtent šitą tiltą DI gali nutiesti. Galėtų. Turėtų galėti privalėti.

Argi siūlomi sprendimai nepakankamai žemos kartelės? Visus tuos vadovus ir instrukcijas juk reikia susukti į galvas. Ne taip jau sunku! Negi dabar taip lepsitės.

Taip, taip lengvai įgyvendinama ir vis tiek neįgyvendinta. Gal aš per nekantrus. Pokyčiams tiesiog reikia laiko.

Sutrumpinimui iš sidabrinės lėkštės kažkada nuliejau sidabrinę kulką, kuri viską išsprendžia. Na, bent jau turiu dar vieną pasiūlymą, variaciją. Dar paprastesnį požiūrį. Visai konkretų. Išdirbtą, optimizuotą ir išbandytą. Su kuriuo nesusiraitai galvoje ir neturi savo instrukcijos keistai performuluoti, kad DI tiktų. Kol leiti į „dabar šiaip imsiu ir taip pabandysiu“ žaidimą, tai vaikų darželis.

Ar tuo užpildysiu spragą ir visus pristatysiu prie gero užklausų rašymo? Tikriausiai ne. Bet gal pasieksiu keletą, kuriems būtent šis įėjimas yra tas tinkamas, ir paduosiu keletui kitų užkėlimo kojos kitam laipteliui jų kelyje.

Nes vienas dalykas krištolo skaidrumo.

Kiekvienam teks gilintis į DI. Asmeniškai, profesiškai, visuomeniškai. Tada kiekvienam dera ir susidaryti vaizdą. Tikrą vaizdą savo paties rankomis. Ne DI sugeneruotą.

Ir mano pažadas čia ir dabar: kiekvieną, kuris perskaitys kitą postą, padarysiu užklausų inžinieriumi. Ne juokas. Su pažymėjimu ir visa kita. Kokybės užklausų rašytojas per maks. 10 minučių ir nieko priverstinai nesimokant. Bukai atlikti tris žingsnius, jokių taisyklių mokytis, jokių išankstinių žinių, išskyrus mokėjimą kopijuoti.

Jei čia ne geras momentas užsiprenumeruoti, tai jau nežinau.

Ai, kam tas kankinimas laukimu. Kitas postas beveik baigtas. Pažymėjimai švieži iš spaustuvės. Baigta, viskas paruošta. Pirmyn. Skaitom toliau … Jau rytoj 😜.